Marius von Mayenburg

Režisierius Agnius Jankevičius

3 val. 30 min.

Premjera – 2024 05 10

Kūrybinė grupė

Režisierius – Agnius Jankevičius

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė

Šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas

Videomenininkas – Arvydas Gudas

Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė

Pjesę į rusų kalbą vertė – Agnius Jankevičius

Kankinys Kankinys Kankinys Kankinys Kankinys Kankinys

Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“ („Märtyrer“) pastatytas ir tebestatomas daugelyje Europos teatrų. Pjesėje pasakojama apie vienišos motinos auginamą paauglį Benjaminą. Kai Benjamino mamai pranešama, kad sūnus turi problemų mokykloje, ši pirmiausia pagalvoja apie narkotikus. Bet vaikinas „sėdo“ ant kitokios adatos – Biblijos. Moksleivis Šventajame Rašte randa visus atsakymus, jį paverčia aplinkinių kankinimo ir terorizavimo įrankiu. Benjaminas mano vienintelis žinantis, kas – gerai, o kas – blogai. Dėl to kyla konfliktai, susipriešinimas, psichologinė kova. Mokykloje jis paskelbia karą ištvirkimui. Kad ir – atsisako eiti maudytis į baseiną, nes merginos su bikiniais žeidžia jo religinius jausmus. Ir tai tik pradžia.

 

Dramaturgas M. von Mayenburgas „Kankinį“ parašė 2012-aisiais, tais pačiais metais pats ją pastatė „Schaubühne“ teatre Berlyne. Pjesė, kurią sudaro 27 trumpos ir konkrečios scenos, primena kino scenarijų, jos probleminis laukas platus ir aktualus – idėjų kova, nagrinėjamas ekstremizmo ir religijos vaidmuo visuomenėje, atskleidžiami vakarietiškos visuomenės prieštaravimai, susiskaldymas, fanatizmo grėsmė ir kaip tai koreliuoja su religija. Pjesėje atskleidžiamas totalus suaugusių žmonių, visuomenės sutrikimas susidūrus su krikščioniškuoju radikalizmu. Teatro kritikai šios pjesės efektą lygina su rankinės granatos sprogimu – tekste apnuoginamas neoliberalizmas, politinis korektiškumas bei pakantumas, itin atvirai kritikuojami jaunus protus gundantys prietarai. „Kankinyje“ lytinio, socialinio brendimo beprotybė, aistros prilyginamos tikėjimo uolumui neatsitiktinai.

 

Režisieriaus pasirinkta stilistika artima popartui, kuris koreliuoja ir su tuo, kaip atrakinama pati M. von Mayenburgo pjesė. Per dainas, muzikinį naratyvą, muzikos skleidžiamą energiją. „Kankinyje“ atiduodama duoklė pank, post ir alternatyviam rokui. Mokinių choras (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai) atlieka 10-ojo dešimtmečio roko ir pankroko klasiką: Green Day „Basket Case“, The Smashing Pumpkins „Bullet with Butterfly Wings“ ir t. t.

 

Teatro kritikas Andrius Jevsejevas, apžvelgdamas net tris 2015 m. įvykusius M. von Mayenburgo „Kankinio“ pastatymus Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, akcentuoja, jog Benjaminas Ziudelis nesileidžia į jokius kompromisus, be perstojo kelia sumaištį, įsivelia į konfliktus. Su vieniša savo motina, klasės draugais, mokytojais bendrauja vien žarstydamas tiesmukai suprastas Šventraščio tiesas, reikalaudamas besąlygiškai laikytis pustrečio tūkstančio metų senumo dogmų. Karščiausias konfliktas įsižiebia tarp jo, religinio fundamentalisto, ir biologijos mokytojos Erikos Rot, lygiai taip pat radikaliai nusiteikusios ateistės darvinistės.

 

„Mariaus von Mayenburgo pjesė „Kankinys“ turi visus „brandos romano“ (angl. „Coming-of-Age Novels“) elementus. Paauglys išgyvena metamorfozę. Iš vaiko palengva virsta suaugusiuoju. Šiame etape esama daug pirmųjų kartų. Tiek džiugių, tiek nuviliančių ir, žinoma, visa tai priimama itin audringai arba, kitaip sakant, radikaliai. Reikia kažkaip prasibrauti į brandžių žmonių pasaulį ir tai nėra lengva. Visų pirma, pačiam paaugliui. Kyla aštrus identiteto klausimas: kaip save pristatyti, kad būtum išgirstas, pastebėtas ir kad paliktum neišdildomą įbrėžą kitų (bendraamžių, suaugusiųjų) sąmonėje. Anksčiau „brandos romanas“ buvo besiskleidžiančios paauglio asmenybės protesto prieš tam tikrą tradiciją išraiška, atspindys. Dabar tradicija išvirto į chaosą – viskas galima ir tuo pačiu daug kas negalima. Orientyrai tapo fragmentiški, lokalūs. Pati visuomenė kaip vienetas panašėja į oksimoroną, todėl itin greitai vykstančius ir pasibaigiančius procesus be grotesko vertinti sunku. Todėl į spektaklį žiūriu kaip į besaikę ideologijų, ego, laisvės, įkalinimo, prarastų vilčių, atrastų iliuzijų ir nykstančio laiko karnavalo karuselę.“ (Agnius Jankevičius)

 

///

 

Marius von Mayenburg (g. 1972 m.) – vokiečių dramaturgas ir kino scenaristas. 1994–1998 m. studijavo dramaturgiją Berlyno menų universitete. 1995 m. stažavosi Miuncheno „Kammerspiele“ teatre. Nuo 1996-ųjų dirbo dramaturgu Berlyno Deutsches Theater, kur buvo pastatytas spektaklis pagal jo pirmąją pjesę „Haarmannas“, nuo 1999 m. – Berlyno „Schaubühne am Lehniner Platz“ teatre. 1997 m. parašyta pjesė „Ugnies veidas“ buvo teigiamai įvertinta kritikų, 2000 m. režisieriaus Oskaro Koršunovo pagal ją pastatytas spektaklis tapo išskirtiniu Lietuvos teatro kontekste. „Kankinį“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2015 m. yra pastatęs O. Koršunovas.

 

Agnius Jankevičius (g. 1979 m.) – teatro režisierius, aktorius. 2003 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigė teatro režisūros bakalauro studijas (kurso vadovas – Jonas Vaitkus). 2012 m. įgijo magistro kvalifikaciją. Sukūrė vaidmenų teatre ir kine. Vienas iš plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ įkūrėjų. A. Jankevičiaus spektakliams būdingi deformuoti personažų įvaizdžiai, užaštrinta plastinė bei vokalinė raiška, kritiška politinė ir socialinė pozicija, siekis suvokti ir perteikti savo kartos pasaulėjautą. Režisierių domina žmogus, atsidūręs už visuomenės ribų, autsaideris, nepritapėlis. Vilniaus senajame teatre A. Jankevičius pastatė spektaklius: „Prakeikta meilė“ (2010), „Gronholmo metodas“(2013), „Ledas“ (2015), „Idiotas“ (2018).

 

///

BENJAMINAS                   

Šiandien, šventojo Polikarpo dieną, Dievo ir pasaulio akivaizdoj pareiškiu: man nusibodo. Nusibodo slėptis ir apsimetinėt sergančiu, nors esu vienintelis sveikas. Man nusibodo, kad nuogi Lidijos pečiai dušo dulksnoj blizga kaip glazūruotos spurgos. Nusibodo per aprasojusius akinius spoksot į Melanės tarpkojį, kai ji plaukia prieš mane. [...] Taiksčiaus su tuo, gal anksčiau ir nesupratau, bet dabar suprantu, aiškiai jaučiu ir net mano kūnas tai išduoda, todėl šiandien, šventojo Polikarpo dieną, skelbiu karą nedorovei [...].

 

Jūs žinot, kad tai neteisinga ir kad einam lengviausiu keliu. Jūs žinot, kad kitos religijos dėl to iš mūsų juokiasi. Kitos religijos turi Dievo karius, sprogdintojus savižudžius, kankinius, kurie atsisako gyvybės dėl neteisingo tikėjimo. Šiais laikais joks krikščionis taip nebesielgia. Visi mano, kad reikia kalbėtis ir rast kompromisą, kad Kalno pamokslas yra vien apie toleranciją, ir kad neturim tiek skruostų, kad galėtumėm juos kiekvienam atsukti. Taip yra todėl, kad neskaitot Rašto ir susikūrėt hipių Dievą, su kuriuo gerai jaučiatės, kuris viską atleidžia, yra už taiką ir rūko hašišą. Bet visa tai nesąmonė, nes Viešpats sako [...].

 

(Marius von Mayenburg. „Kankinys“. Iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė)

 

Dėmesio! Spektaklyje – didelis garsas, naudojami dūmai ir ryškūs šviesų blyksniai. Vaidinimo metu rūkoma.

 

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

 

Spektaklyje vaidina


Vilis Bacleris (direktorius) – Valentinas Krulikovskis

Erika Rot (biologija, chemija, geografija) – Jevgenija Gladij

Markus Diorflingeris (istorija, kūno kultūra) – Viačeslav Lukjanov

Kunigas Dyteris Menratas (religija) – Valentin Novopolskij

Benjaminas Ziūdelis (mokinys) – Igoris Abramovičius

Ingė Ziūdel (jo motina) – Anastasija Špakovskaja

Georgas Hanzenas (mokinys) – Artur Svorobovič

Lidija Vėber (mokinė) – Edita Gončarova

Kristianas – Ainis Kazlauskas

Mokiniai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Gabrielė Baubaitė, Karolina Kildaitė, Mila Ivanova, Ignas Antanas Giniotis, Elina Kuprijaškinaitė, Gabija Minkevičiūtė, Simonas Goptaitis, Ainis Kazlauskas, Žygimantas Vainauskas, Gustas Vičkačka (dėstytojai: prof. Aidas Giniotis, doc. Agnius Jankevičius, doc. Ieva Stundžytė)

Kankinys Kankinys Kankinys

Vladimir Gurfinkel

skaityti

Vladimir Gurfinkel

skaityti

Vladimir Gurfinkel

skaityti


grįžti atgal