Natallia Vytienė

Kokius 3 metus nebuvau ir šiandien pasmaližiavau.

Kad apsilankyčiau teatre, buvo svarstytas ir atmestas komedijos žanras, ir aš, žinoma, iškart pradėjau ėjimą koziriais – premjera, drama „Atminimo malda“, Grigorijaus Gorino pjesė pagal Šolom Aleichemo romaną „Tevjė pienininkas“. (Daryti, tai daryti, tiesa? Pradėti, tai koziriais.)

Knygos neskaičiau.

Jeigu trumpai apie esmę, tai spektaklis apie visą žydų tautos sielvartą (sudėtingi santykiai su kitomis tautomis, pogromai, iškeldinimas už sėslumo ribų, ir pabaigoje aiški užuomina į Holokaustą, nors apie jį – nė žodžio).

Visa tai atskiesta „juoko pro ašaras“ stiliaus pokštais.

Kaip sako pats pagrindinis herojus Tevjė pienininkas: „Kai taip bloga, kad belieka tik juoktis.“

Pirmas aktas dar šen bei ten, komiško daugiau nei dramos, o štai po pertraukos prasidėjo rimti dalykai.

Aš bailiai žvilgčiojau į pliušinę užuolaidą, dengiančią duris į garderobą ir į laisvę, bet vis tik susilaikiau. Ir net plojau pabaigoje stovėdama.

Šaukti „Bravo!“ kol kas nedrįstu, bet kažkas šaukė.

Beje, žmonių buvo sausakimša, ir bilietai buvo parduodami net į balkoną, ko, manau, jau seniai nebūdavo.

Puiki aktorių vaidyba – man padarė įspūdį Jevgenija Gladij Goldos vaidmenyje ir Viačeslavas Lukjanovas, vaidinantis Tevjė – jais tiki.

Žiūrėti gimdymo (ir mirties) sceną, vadinamą Jevgenijos, buvo nepakeliamai sunku – šią akimirką aš kaip niekad arti pliušinės užuolaidos.  

Kas kartą džiaugiausi, kai pasirodydavo Menachemas – buvo labai „faina“ pamatyti mano mėgstamą Valentiną Novopolskį komiškame vaidmenyje ir dar kartą įsitikinti, koks jis stulbinantis aktorius, kuris sugeba ne tik dramą.

Atskirai pralinksmino Smuklininkas – Artūras Aleksejevas.

Daug žydiškų dainų, choras puikiai dainuoja kažką iš stačiatikių maldų, puikiai pastatyti šokiai.

Apibendrinant – spektaklyje yra visko, kad prisipildytum ir persipildytum, padaryta daug ir įvairaus, padaryta gerai.

Rekomenduoju, bet jeigu eisite, turėkite omenyje, kad pastatymas stiprus ir nėra paprastas.

Update: po spektaklio dėsninga, kad kyla daug apmąstymų apie žydų likimą ir charakterį.

Mano versija, žinoma, labiau į psichologinę pusę, kad tam, jog išgyventų (o jiems reikėjo išgyventi), visos priemonės tinka. O vėliau mechanizmų, kurie išgelbėjo gyvybę, jau ne taip ir paprasta atsisakyti.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka