Vasario 17, 18 d. Vilniaus senojo teatro (VST) scenoje įvyko spektaklio ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal priešpaskutinę šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Jean-Luco Lagarceʼo (1957–1995) pjesę.

Spektaklis ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ atskleidžia penkių moterų – senelės, motinos, seserų – prisiminimų apie praeitį, jų minčių apie ateitį dėlionę. Jų dabartis sustingo, įstrigo akimirkoje belaukiant vienintelio šeimoje likusio vyro, kuris, kaip jos tikisi, pakeis jų gyvenimus. Režisierė Kotryna Siaurusaitytė pažymi, kad „turėtų būti įdomu stebėti penkių veikėjų individualią kelionę per pašėlusias tiesos ir tinkamo žodžio paieškas“.

Prieš 11 metų Panevėžio J. Miltinio dramos teatre šią pjesę yra pastatęs režisierius Rimas Morkūnas. Šiandien žiūrovai gali susipažinti su jaunosios kartos režisierės, E. Nekrošiaus mokinės  Kotrynos Siaurusaitytės  interpretacija, įkūnyta VST scenoje.

Kaip atradai šią pjesę ir kodėl pasirinkai statyti būtent ją?

Būna, kad kartais užmeti akį į pjesę ir negali pamiršti. Kai pradėjau statyti šį spektaklį, supratau, kad kažkas toje medžiagoje atliepia – jautraus,  prasmingo ir vertingo. Taip tikriausiai ir atsitiko jau kuriant spektaklio eskizą VST teatro laboratorijos „Mes – Prancūzijaʼ23“ metu. Ieškojau įvairiausių pjesių, tarp kurių buvo žinomi prancūzų dramaturgai B. M. Koltes, J.-L. Lagarceʼas, J. Pommerat, kurį pasirinko rež. Monika Klimaitė (Teatro laboratorijoje eskizus statė trys jaunieji Lietuvos režisieriai, aut. past.). Autoriai, kurie dar mažai žinomi Lietuvoje. J.-L. Lagarceʼo rašymo stilius – ypatingas, labai prancūziškas. Prančūziškas, nes pjesėje daug teksto, o personažai – sudėtingi ir kompleksiški. Juolab man norėjosi sukurti spektaklį, kuriame pagrindiniai personažai būtų moterys.

Ar teko matyti Rimo Morkūno statytą spektaklį pagal J.-L. Lagarceʼo pjesę?

Ne, nemačiau, bet žinojau, kad jis statė Lietuvoje. Aš žiūrėjau Gintaro Varno spektaklio „Tolima šalis“ (2001 m.) įrašą pagal Lagarce‘o pjesę. Tai buvo labai naudinga patirtis. Lagarceʼo pjesės temos kartojasi – jis rašo apie tą patį, bet šiek tiek kitaip.

Kaip pjesės pavadinimas „Aš buvau namuose ir laukiau, kai ateis lietus“ padėjo išryškinti pagrindines temas?

Pavadinime yra du raktiniai žodžiai: laukiu ir lietus. Pjesė ir yra apie laukimą, apie daug prarastų metų, apie iššvaistytas gyvenimo galimybes, apie jų neišsipildymą. Lietus – tai, kas nuplauna, kas pažadina gyvybę, ne tik fizine, bet ir simboline prasme. Spektaklyje nenaudojame nei lietaus garso, nei kitų asociacijų. Lietus personažų viduje, tai kas susikaupia. Tai gali būti ir ašaros, kurios nuplauna tai, ką dėl savo emocinio aklumo ignoravome. O dabar į tavo išdžiūvusą, inertišką, nevaisingą sąmonę prasiskverbia vilties ir tikrumo šaltinis. Iš pilko cepelininio dangaus pradeda lyti, užplūsta atgaiva, atsigauna širdis, siela, žemė, užgimsta nauja gyvybė.

Ar moterys spektaklyje sulaukia lietaus?

Sulaukia. Tai atsiskleidžia per žodžių tankumą, bandymą išsakyti savo mintis ieškant esmės. Moterys suranda tiesą, kuri ir yra lietus. Skaudus ir teisingas. Jos susigyvena, supranta ir priima, kaip skausminga bebūtų.

Pjesę apie moteris  parašė vyras. Kaip galvoji, ar vyras sugeba suprasti moterų pasaulį?

Vyras – pjesės autorius ir rašytojas – parašė istoriją apie moteris, bet ne tik. Lagarceʼas pjesėje personifikuojasi su grįžusiu broliu, kuris miega, o gal miršta už sienos. Autorius įžodina laukimą, kaip galėtų būti laukiamas ar nelaukiamas. Šioje pjesėje mes sužinome, kaip jaučiasi moterys, bet nežinome, kaip jaučiasi sugrįžęs brolis. Mes tik galime kelti hipotezes. Tai ir darėme repeticijų metu – bandėme rasti atsakymus remdamiesi savo patirtimi. Ši istorija – vyro įsivaizdavimas, kaip moterys galėtų laukti. Jean-Lucas Lagarceʼas puikiai analizuoja vidinius dalykus, santykius, peripetijas. Jis kaip daktaras, kuris po kaulelį narsto sielą, psichologiškai išnagrinėja kiekvieną personažą, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vyras. Visi pjesės personažai sukurti su stipriais charakteriais.

Kokia yra moteris tavo spektaklyje?

Abejojanti, klausianti ir ieškanti meilės.

Spektaklyje stebime ne tik santykius tarp moterų, bet ir santykius tarp moterų ir vyrų, nors jų ir nematome spektaklyje. Kodėl šios moterys aukoja savo gyvenimą dėl vyro?

Kiekvienas žiūrintysis ir kiekviena spektaklio veikėja turi savo paskatų, kodėl aukojasi. Iš vienos pusės laukimas aukojantis suartina, sukuria svajonę. Šiuo atveju svajonė išsipildys, kai grįš brolis. Tik tuomet jų pasaulis stos į savo vėžes ir viskas bus gerai. Svajonė veda moteris pirmyn. Bet kartais, kai svajonė tampa realybe, ji ne visada nudžiugina.

Laukiamam vyrui sugrįžus grįžta ir praeities šešėliai. Brolio grįžimas tampa katalizatoriumi, o kartu atveria atminties klodus. Grįžimas – tai brolio fizinis ir prisiminimų sugrįžimas. Prisiminimuose moterys ieško atsakymų, kodėl santykiai šeimoje susvetimėjo.Laukimas kalba apie jas pačias, apie priklausomybę nuo savo šeimos. Tai – nemokėjimas paleisti, nesugebėjimas išsiaiškinti, suvokti, kad kiekvienas turi savo kelią ir pasirinkimą. Nekalbėjimas nesidalinant savo jausmais ir mintimis. Moterys šioje pjesėje neturi jokių kitų saitų, tik kraujo ryšį. Tokių šeimų yra daug, kur vaikams augant su jais nekalbama, taip ilgainiui prarandant sijas.

Ši pjesė yra šiuolaikiškai aktuali, nes kelia vieną iš skausmingiausių visuomenei klausimą –šeimos ryšių praradimas. Ar dramaturgas rodo kelią, kaip išvengti šio praradimo?

Pats dramaturgas J.-L. Lagarceʼas išėjo iš namų ir ilgai juose nesirodė. Greičiausiai yra priežasčių, kodėl žmonės negrįžta namo.  Šeima – tai artimiausi žmonės, kurie turėtų  prigimtinį norą grįžti. Jei žmogus pasirenka dešimt ar daugiau metų negrįžti namo, galime manyti, kad kažkas yra negerai. Ir tą „negerai“ reikia taisyti. Pirmas žingsnis – pradėti kalbėtis su šeimos nariais. Juk šeimoje formuojamos asmenybės vertybės, moralė, charakterio bruožai – neretai tai nulemia ir asmens santykį su aplinka.

Su kokiais iššūkiais susidūrei statydama spektaklį rusų kalba?

Aš pjesę išsiverčiau pažodžiui, bet, deja, susidūriau su tokiomis frazėmis, kurios tiesiogiai nesiverčia į lietuvių kalbą. Rusų kalba – daugiažodiškesnė. Tad man teko aiškintis. Bendravimas kita kalba per repeticijas lėmė minčių sukonkretinimą ir tikslumą atrenkant žodžius. Neleidau sau mėgautis daugžodžiavimu, kaip pjesėje. Stengiausi kalbėti trumpomis frazėmis. Iššūkis buvo suvokti kontekstą tarp manęs ir aktorių. Tikiuosi, kad šis kūrybinis darbas praturtino mane ir pačias aktores.  

Ką naujo atradai dirbdama su VST aktorėmis?

Aktorės nuoširdžiai ir darbščiai kuria savo personažą. Jos iš visų pusių užpildo jį, ieško: nuo istorijos kūrimo iki fizinių ir psichologinių duomenų. Lagarceʼo personažai yra sudėtingi, reikia suprasti tai, kas yra neišsakyta, slypi mintyse, liko neiškomunikuota. Aktorių personažo ieškojimas ir radimas – labai  vertingas. Tai – ilgas procesas, kuris reikalauja patirties.

Kaip aktorėms sekėsi prisijaukinti Lagarceʼo tekstą, sudarytą iš ilgų monologų?

Aktorės pažymėjo, kad tai buvo pats sudėtingiausias tekstas, kurį teko mokytis. Joms lengviau yra išmokti W. Shakespeareʼo eiliuoto teksto paklodę. Lagarceʼo tekste daug pasikartojimų, lyrinė kalba susilieja su buitine, atsiranda intarpai ir sugrįžimai. Tokia teksto forma turi savo prasmę ir tikslą. Taip, mes bandėme kupiūruoti tekstą, bet supratome, kad negalime to padaryti, nes bus prarasta forma ir pati esmė.  

Lagarceʼo pjesė labai statiška. Ar specialiai stengeisi minimalizuoti judesį ir labiau koncentruotis į kalbą?

Spektaklio ašis – žodžio erdvė. Kalba yra kaip savarankiškas personažas, veikiantis pjesės santykių centre. Veikėjai išsisako ilgomis eilėmis, jų kalba neleidžia jiems veikti. Tai ir sąlygoja jų neveiksnumą. Šis judėjimo trūkumas pažymi tam tikrą sąstingį: veiksmas sumažinamas iki minimumo, paliekant vietos tinkamo žodžio paieškai, kalbos dinamikai, muzikalumui ir intonavimui. Aš atsisakiau kai kurių šiuolaikinių priemonių, sumažinau judėjimą iki minimumo. Palikau tai kas svarbiausia – kalbą.  

Kaip tu apibūdintum spektaklio žanrą?

Realybės ir fantazijos sankirta. Interpretuojant pjesę teatrinėmis raiškos priemonėmis man leido žaisti realybės-iliuzijos masteliais. Žiūrovui pateikiami vaizdiniai, kurie galėtų atsitikti su personažais, bet tuo pačiu gali tai likti tik jų vaizduotės padariniu, taip ir nesužinant, ar tai vyko, ar ne. Skaudžiausia drama vyksta gyvenime, kai svajonės prasilenkia su realybe – tai, ką išgyvena ir šios moterys pjesėje. Spektaklyje man buvo svarbu sukurti atmosferą, pojūtį, kurį žiūrovas išsineštų su savimi.

Spektaklyje matome simbolius. Ryškiausi iš jų – stalas ir veidrodis – objektai, kurie sukuria tam tikrą atmosferą. Ar galėtum pasidalinti, kodėl pasirinkote būtent juos?

Tokį sprendimą pasiūlė scenografas Arvydas Gudas. Stalas – bendras daiktas šeimos erdvėje, o kartu ir šeimos simbolis. Prie stalo, ypač ilgo, pusryčiaujame, pietaujame, vakarieniaujame, prie jo vyksta ir šeimos šventės. Ilgas stalas atskleidžia šeimos dydį. Šiuo atveju moterys laukia šešto šeimos nario. Tad ir stalas parodo jų laukimą. Brolis grįžo, bet jos nežino, kas nutiks. Gal visi susirinks prie stalo valgyti gedulingų pietų? Veidrodis siejasi su kreivų veidrodžių karalyste. Tai ir iškreiptas šeimos veidas, santykiai, laužyti kampai ir laužytas objektyvas. Jame reflektuoja šeimos narių netobulumas. Veidrodis turi mistinę reikšmę – vidinį pasaulį. Kia žmogus žvelgia į veidrodį, jame pamato save, bando megzti vidinį pokalbį su savimi ir pasąmonės srautu. Veidrodžio skaidrumas kuria vandens ir lietaus pojūtį.

Spektaklyje naudojate džiovintas gėles. Ar tai irgi simbolis?

Taip, būtent. Tai augalas, kuris irgi laukia lietaus, kaip ir tos moterys.

O moterys ar gyvos?

Moterys fiziškai gyvos ir kvėpuoja, bet gyvenimas be jausmų paverčia jas gyvanašlėmis. Laukimas jas pražudė, nes nesugebėjo imtis veiksmų, mylėti šalia esančių. Jos kaip suskeldėjusi žemė. Todėl moterys ir laukia lietaus, kad jis galėtų jas atgaivinti ir išgelbėti.

Kiekvienas personažas dėvi juodą kostiumą, bet galima įžvelgti ir vieną spalvotą detalę. Gal tai prasiveržia vidinis pasaulis, kuris vis dar gyvas?

Taip, prasiveržia. Jos tiki, svajoja, geidžia. Kaip dykuma, kurioje kankina penkiasdešimties laispnių karštis, bet kartą per metus nulyja ir gyvybė randa savo kelią. Tai – unikalu.  

Pjesė neturi pabaigos. Ji tarsi ištrauka iš šeimos gyvenimo, kaip iškirptas kadras. Kaip manai, kas kiekvienai moteriai nutiks ateityje?

Norėtųsi galvoti, kad ateityje viskas bus geriau ir joms pavyks gyventi savo gyvenimą. Mano spektaklyje jos turi viltingą ateitį, nors tai lieka paslaptimi.

Finalas link vilties, o ne mirties?

Šiuolaikinėje visuomenėje yra bijoma žodžių „mirtis“ arba „ištikimas“, o galbūt tai ir yra išsigelbėjimas? Mes dažnai išskiriame du dalykus – gimimą ir mirtį. Tai juk yra pradžia ir pabaiga, ying ir yang. Mirtį norisi ištrinti iš mūsų gyvenimo, kaip netinkančią mūsų visuomenei. O kodėl tai – baisu, juoda, vienspalviška? Pozityvumas kartais veikia per skausmingus dalykus, kurie augina žmogų ir daro teigiama poveikį.

Ko norėtum palinkėti spektaklio žiūrovams?

Kaip pasakė šio spektaklio scenografas, visada verta spektaklį pamatyti nors vieną kartą. Jei patiks, galėsi sugrįžti. Šiame daugiasluoksniame spektaklyje kažkam gali patikti atmosfera, kitam – aktorių vaidyba, trečiam – scenografijos elementai, kostiumai. O kam dar neteko susipažinti su Jean-Luco Lagarceʼo kūryba, kviečiu pasiklausyti puikios literatūros, išskirtinio teksto. Tai yra minimumas, ką galima išsinešti.  

Kalbino teatrologė Anastasija Archipova

Nuotr. Arvydo Gudo